MIRĖ MARCEL OPHÜLS
Marcel Ophüls
Paris. Kaip pranešė „The Guardian“ ir kiti, šeštadienį (24.05) mirė „Oskaro“ laureatas režisierius Marcel Ophüls (†97). Vokiečių-prancūzų dokumentinių filmų kūrėjas „taikiai mirė“, patvirtino jo anūkas Andréas-Benjamin Seyfert.
Du kartus nuo nacių vaikystėje turėjęs bėgti doku filmų kūrėjas savo karjerą paskyrė karo žiaurumams ir konfliktams visame pasaulyje tyrinėti. Marcel Ophüls gimė 1927 m. Frankfurte prie Maino kaip vokiečių aktorės Hilde Wall (†86) ir žinomo vokiečių-žydų režisieriaus Max Ophüls (†54) sūnus. 1933 metais šeima pabėgo iš Vokietijos į Prancūziją, vėliau per Ispaniją į JAV, kur galiausiai atvyko 1941 metais.
Ophüls baigė vidurinę mokyklą ir koledžą Los Andžele, o 1946 m. tarnavo JAV armijos teatro padalinyje Japonijoje. 1950 m. šeima persikėlė į Prancūziją, kur Marcel Ophüls dirbo filmo kūrėjų Julien Duvivier (†71) ir Lietuvos žydo Anatole Litvak (†72) asistentu. Režisuojamas François Truffaut (†52), Ophüls 1962 m. režisavo dalį savo filmo „L’Amour à vingt ans“, o 1964 m. – kriminalinį filmą „Peau de Banane“ su Jeanne Moreau (†89) ir Jean-Paul Belmondo (†88). 1967 m. jis sukūrė savo pirmąjį dokumentinį filmą – 32 valandų serialą apie Miuncheno krizę.
Tuomet viena Prancūzijos valstybinė televizija užsakė Ophüls sukurti dokumentinį filmą apie Prancūziją, nacių okupaciją. Tačiau kai 1969 m. jis pateikė „The House Next Door“ – keturių su puse valandos trukmės dokumentinį filmą, atskleidžiantį Prancūzijos bendradarbiavimo su naciais mastą, transliuotojas atsisakė jį transliuoti. Filmas net buvo uždraustas Prancūzijoje. Vėliau vienas transliuotojas vyriausybės komitetui pasakė, kad filmas „griauna mitus, kurių vis dar reikia prancūzams“.
Filmo kūrėjas atmetė bet kokią kritiką, kad jis nesąžiningai pavaizdavo Prancūziją, 2004 m. interviu „The Guardian“ sakydamas: „40 metų man teko klausytis visų šių nesąmonių apie tai, kad tai yra kaltinantis filmas. Juo nebandoma apkaltinti prancūzus. Kas gali pasakyti, kad jų šalis tokiomis pačiomis aplinkybėmis būtų pasielgusi geriau?“.
Vokietijos visuomeninis TV kanalas ARD rodė sutrumpintą versiją 1969 m. Nesutrumpintas filmas pirmą kartą buvo parodytas tarptautiniame Berlyno kino festivalyje „Berlinale“ 1972 m.
Ophüls ne kartą nagrinėjo konfliktus dokumentiniuose filmuose – Šiaurės Airijos konfliktą, karo žiaurumus, karo reportažus, nufilmuotus Sarajeve apgulties metu, interviu su Rytų vokiečiais apie komunizmo žlugimą ir Vokietijos susijungimą. 1989 m. Marcel Ophüls gavo „Oskarą“ už dokumentinį filmą „Hôtel Terminus: The Life and Times of Klaus Barbie“ apie nacių karo nusikaltėlį.
Paskutinius savo gyvenimo metus režisierius praleido Pietų Prancūzijoje. 2015 m. jis gavo „Berlinale Camera“ apdovanojimą 65-ojoje Berlinalėje.
★ Straipsnius ar jų ištraukas, esančias šiame tinklalapyje, kopijuoti galima tik nurodant šaltinį - www.PlayRadio.top su aktyvia nuoroda. "Play Radio" pasilieka sau teisę šalinti komentarus, kurie įžeidžia, šmeižia, kursto nesantaiką, reklamuoja produktą ar paslaugą. Skaitydami suaugusiųjų pobūdžio straipsnius, prisiimate visą atsakomybę, kad esate pilnametis. © VISOS TEISĖS REZERVUOTOS.