FRANK ATHANASON: „AŠ ŽVELGIAU GÖRING Į AKIS“
Frank Athanason
Nürnberg. Tai buvo teismas, pakeitęs pasaulį. Jam tai buvo ir šeimos reikalas. JAV veteranui Frank Athanason (100) yra vienas iš paskutiniųjų gyvų liudininkų, galinčių papasakoti apie Niurnbergo procesą, kuriame jis žvelgė į akis net pačiam Hermann Göring (53).
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, kareivis sėdėjo priešais nacių monstrus. Išskirtiniame interviu su Vokietijos dienraščiu „Bild“ amerikietis prisimena 80 metų praeitį.
1946 m. vasara. Tvankioje Teisingumo rūmų 600-ojo teismo salėje barška rašomosios mašinėlės, zvimbi kameros, vertėjai verčia į kelias kalbas. Tvanku. Triukšminga. Pirmoje teismo salės eilėje sėdi 19 metų JAV leitenantas. Vos už kelių metrų nuo jo: Göring ir Rudolf Hess (93). Athanason prisimena: „Norėjau pažvelgti jiems į akis. Tai buvo ir asmeninis reikalas.“
Karas baigėsi. Jaunam karininkui – ne. Frank vyresnysis brolis Michael (†24) žuvo 1944 m. rugsėjo 13 d. Mozelio upės pakrantėje. Beveik po dvejų metų kareivis su savo daliniu buvo dislokuotas netoli Erlangeno. Karininkas paklausė, kas norėtų dalyvauti Niurnbergo procese. Dauguma nesidomėjo. Frank atsakė: „Gavau bilietą vienai dienai. Bet susidomėjimo nebuvo daug, todėl pasilikau ilgiau.“
Dvi dienos ant kietų medinių suolų – dienos, įėjusios į jo atmintį. Kai vyras iš Augustos, Džordžijos valstijos, įėjo į teismo salę, jis savo akimis patyrė istoriją. Priešais jį sėdėjo vyrai, kurių veidus žinojo visas pasaulis. Göring – labai arti. „Mus skyrė tik keli metrai.“ Kartais nacis turėjo užsidėjęs akinius nuo saulės, kad apsisaugotų nuo ryškių prožektorių šviesos. Dažnai jo akys atrodydavo stiklinės. Göring daugelį metų buvo priklausomas nuo opiatų.
Buvę žlugusio Trečiojo Reicho lyderiai nebebuvo panašūs į savo nuotraukas laikraščiuose. Teismo salė buvo sausakimša. Kameros filmavo prakaituotus veidus. „Visur buvo popierius.“
Ant sėdynių padėtos ausinės. Teikiamas sinchroninis vertimas. Tuo metu tai buvo naujovė. Veterano prisiminimai ryškūs: „Mūsų teismo dienos prasidėdavo devintą valandą ryto. Vidurdienį būdavo pertrauka. Karo policija palydėdavo kaltinamuosius į kameras. Tada tai tęsdavosi – paprastai iki ketvirtos ar penktos valandos popiet.“
Jaunasis karininkas valandų valandas sėdėjo savo vietoje. Stebi. Klausosi. Jis ypač atidžiai stebi Adolf Hitler (†56) reichsmaršalą Göring. Žmogų, kurio kadaise bijojo milijonai.
Pamačius priešais save sėdintį nacį, poveikis kitoks, nei tikėtasi. „Maniau, kad jis tam tikra prasme buvo pokštininkas. Jis atrodė kaip klounas.“ Jokių medalių. Jokios maršalo lazdos. Jokios valstybinės uniformos. Tik pilkai mėlynas kostiumas, pasiūtas kaip uniforma. Göring kaip kaltinamasis, istorijos užribyje.
Nepaisant to, kaip šiandien pasakoja būsimasis armijos pulkininkas, jis nejautė jokio pykčio. „Įdomu tai, kad nejaučiau jokios nežabotos neapykantos. Net vokiečiams.“ Tik kartą, po kapituliacijos, jis vos nenušovė: „Patruliavau ir staiga pamačiau vyrą su uniforma.“ Kareivis? Jis nusitaikė ir netgi paleido įspėjamąjį šūvį į orą. „Tai buvo paštininkas su pašto darbuotojo uniforma…“
Vietoj to, pastebėjo jis. Jis fiksavo kiekvieną kaltinamųjų judesį. Kaip Göring ir Hess kalbėjosi tarpusavyje. Kaip jie diskutavo. „Kartais atrodė, kad jie juokauja. Taip pat buvo akimirkų, kai jie įsitraukė į diskusijas ir ginčus. Hess, regis, buvo suerzintas arogantiškojo Göring.“
Kas dar išliko jo atmintyje: tyla už teismo salės. Karas baigėsi vos prieš metus. Vokietija buvo sunaikinta. Tačiau teritorija priešais Teisingumo rūmus buvo tuščia. „Mus nustebino, kad nebuvo jokių protestų ir beveik jokių saugumo priemonių. Už smėlio maišų buvo tik kulkosvaidis, nukreiptas į įėjimą.“
Frank Athanason išvyko iš Europos 1946 m. lapkritį, grįžo vėlesnėms pamainoms iki aštuntojo dešimtmečio ir buvo Vakarų Vokietijos atkūrimo liudininkas. „Buvo gera matyti, kaip ši šalis vystėsi po Maršalo plano.“ Prieš kelias savaites jis pamatė naują filmą „Nürnberg“. Russell Crowe (62) Göring vaidmuo jį sužavėjo. „Jis atliko įspūdingą darbą.“
Tačiau joks filmas negali parodyti, ką patyrė šimtametis liudininkas, sėdėdamas priešais tuos vyrus – kaltinamuosius, atsakingus už milijonų žmonių ir jo brolio mirtį. Frank Athanason savo vyriausiąjį sūnų pavadino jo vardu: taip pat vardu Michael, jis nori užtikrinti, kad jo tėvo istorijos nebūtų pamirštos.